gerovės valstybė

gerovės valstybė statusas T sritis Politika apibrėžtis Valdymo ir administravimo sistema, kurioje vyriausybė yra įsipareigojusi užtikrinti savo šalies gyventojų ekonominį ir socialinį saugumą ir bent minimalius socialinės gerovės standartus.Socialinė gerovė suprantama kaip valstybės garantijos asmeniui ar šeimai, kad ištikus nenumatytai, jo darbingumą ribojančiai nelaimei (pvz., susižalojus darbe, susirgus) arba netekus darbo, sulaukus senyvo amžiaus, vyriausybė laiduos bent minimalias pajamas ir/arba suteiks kitą paramą. Paramos formos gali būti įvairios: nemokamos sveikatos priežiūros paslaugos, mokėjimų už paslaugas dalinis kompensavimas ir pan. Socialinis draudimas, socialinė apsauga yra pagrindiniai gerovės valstybės bruožai. Teorinėje literatūroje skiriama keletas tipų – pagal tikslus, jų įgyvendinimo būdus, valstybės ir rinkos santykį, t. y. kiek valstybė siekia išlyginti rinkos sukuriamus socialinius žmonių gyvenimo skirtumus: 1) socialdemokratinis (pvz., Skandinavijos šalys) – pabrėžiamas visuotinis socialinės paramos prieinamumas, vyriausybė siekia didžiausio užimtumo ir vienodos visų šalies gyventojų gerovės (rezultato); valstybė yra aktyvi gerovės teikėja, jos socialinė ir ekonominė politika integruotos; 2) konservatyvus-korporatyvistinis (pvz., Vokietija, Prancūzija, Italija, Nyderlandai) – valstybės socialinėje politikoje vyrauja socialinis draudimas; išmokų dydis proporcingas įnašams; valstybė asmeniui moka socialines pašalpas tik tuo atveju, jei tradiciniai institutai (pvz., šeima) to daryti neišgali; 3) liberalusis (pvz., Jungtinėje Karalystėje, JAV) – pabrėžiamas rinkos vaidmuo, valstybė imasi socialinės iniciatyvos tik tuo atveju, jei rinka nepajėgi pagerinti padėties ir kyla grėsmė, kad asmuo taps sistemos išlaikytiniu; valstybė siekia užtikrinti lygias socialines galimybes, bet neatsako už padarinius; socialinių išmokų dydis priklauso nuo ekonominių poreikių. Gerovės valstybės plėtra Vakarų Europoje sutapo su demokratizacijos procesais, tai padėjo kurti politinį stabilumą (pagerėjo gyventojų socialinė padėtis, buvo politiškai susilpninti ortodoksinio socializmo propaguotojai ir pan.). Nors idėja turi teigiamų bruožų, ji dažnai kritikuojama: „kritika iš dešinės“ (H. Zetterberg ir kt.) – gerovės valstybė perėmė iš asmenų atsakomybę už jų gyvenimo kokybę, susilpnino iniciatyvą rūpintis savo dabartimi ir ateitimi; „kritika iš kairės“ (H. Berglind ir kt.) – gerovės valstybė taiko prievartos metodus surinkdama ir perskirstydama pajamas; ji nesugebėjo išspręsti klasių, lyčių ir kitų esminių visuomenės konfliktų. Tokios valstybės funkcionavimas pradėtas kritikuoti 20 a. 8 dešimtmetyje, ekonominės recesijos metu, išryškėjus jos funkcionavimo trūkumams. J. Lane’as, S. Errsonas, F. Kjellbergas ir kiti teigia, kad gerovės valstybės krizė ekonominio nuosmukio metu užprogramuota, nes gyventojų socialinės paramos poreikiai tuomet išauga (dėl padidėjusio nedarbo), o šalies nacionalinis produktas ir biudžeto pajamos sumažėja. Taigi gerovės valstybė, ypač socialdemokratinio tipo, kai pabrėžiamas visuotinis socialinės paramos prieinamumas ir gerovės teikimas įgyvendinamas instituciškai, gali sėkmingai funkcionuoti tik stabilioje tarptautinėje aplinkoje, augant šalies ekonomikai. Priešingu atveju didėja valstybės biudžeto deficitas, kyla grėsmė jos stabilumui. atitikmenys: angl. welfare state